Šiandien gana tyliai ir be pompastikos prasideda dar vienas muzikos mainų festivalis “Vilnius Music Week”. Ankstesnėse savaitėse lyg ir bandyta pūstis, kad vaivai ir ohoho, bet šiemet turbūt pagaliau suvokta, kad regiono lyderio pozicijas jau tvirtai užsiėmė “Tallin Music Week”, belieka jiems tik asistuoti. Kadangi tiek kandidatų kalibru, tiek atlikėjų skaičiumi ir įvairove Vilnius gerokai nusileidžia Talinui. Vis dėlto šį savaitgalį Vilniuje bus galimybė pamatyti ir išgirsti virš 30-ies jaunų ir nelabai atlikėjų iš aplinkinių šalių bei Danijos, Suomijos, Rusijos. Pranešimai apie pramogų pasaulį ir jo reikalus bus skaitomi “Comfort” viešbutyje, o koncertai vyks “Lofte”, “Liverpool”, “Vienuolio Pub” bei… LRT didžiojoje studijoje.
Didelių vilčių, kad Vilniaus muzikos savaitėje atrasi kažką itin netikėto ir vertingo, nedėk – formatas čia gana saugus, ausims pavojus negresia, psichikai irgi. Bet šeštadienį visišku ne-prime time “Lofte” koncertą pradės vienas įdomiausių VMW svečių – Natalija Kunickaja, geriau žinoma savo sceniniu pseudonimu Mustelide. Iš pradžių grojusi su įvairiomis grupėmis, Natalija pastaruoju metu pasinėrė į savo solinę veiklą. Prieš metus pasirodė debiutinis jos albumas “Secret”, kurį mergina pati sukūrė, įrašė ir suvedė – kažkur tarp natų ir žodžių juntamas “pasidaryk pats” jautrumas ir šiluma. Galbūt todėl kritikų reakcija buvo tokia teigiama ir įrašą panoro perleisti Rusijoje.
Prieš koncertą Vilniuje kalbamės su Natalija aka Mustelide apie kiaunes, įtakas, juodus akinius, gyvenimo džiaugsmą ir pramogų verslo viliones bei realybę.
Iš kur atsirado toks projekto pavadinimas – Mustelide?
Norėjosi sugalvoti ką nors tiesiogiai susijusio su manimi. Mano pavardė kilusi iš mano toteminio gyvūno – kiaunės. Jaučiuosi kiaune pagal visus išmatavimus. Lotyniškas kiaunių šeimos pavadinimas – Mustelidae. Aš, žinoma, leidau sau šį pavadinimą paredaguoti, kad melodingiau skambėtų, ir taip gavosi Mustelide.
Anksčiau grojai klavišiniais su grupe Clover Club, vėliau – su Serebrianaja Svadba. Norėjosi kažko savo?
Ne tai, kad norėjosi, tiesiog jaučiau, kad turiu daryti kažką savo, nes muzikine prasme esu daugiau individualistė. Tik tokiame formate viskas gaunasi maksimaliai įdomu ir artima man pačiai. Nusprendžiau daugiau niekam nieko nebandyti įrodinėti ir pritempinėti, paprasčiausiai daryti tai, kas manyje užkoduota ir daryti tai savarankiškai.
Tave lygina su ’90-ųjų žvaigždėmis: Angelika Varum, Alena Sviridova, Žanna Aguzarova ir kitomis. Jautiesi šių (ar kitų) atlikėjų pasekėja?
Atvirai kalbant, ’90-ųjų kultūra man visai ne artima. Bet man patinka paminėtų atlikėjų dainų melodika. Gali būti, jaunystėje kažko tokio ir įkvėpiau, jei yra tokios asociacijos, tačiau tai pasireiškia tikrai nesąmoningai. Be to, dauguma ’90-ųjų dainininkių – prodiuseriniai projektai, skirtingai nei Mustelide, kur atskleidžiu išskirtinai savo matymą ir vidinį pasaulį. Tačiau manęs visokie palyginimai nejaudina, nes jau senokai pastebėjau, kad žmonėms taip paprasčiau, reikalinga kokia nors etiketė, orientyras. Juolab, kad tie palyginimai – pakankamai reti.
Tavo muzikoje yra tolimi The Cure, witch house, netgi Grimes atspalviai, popmuzika pripildyta kažkokios melancholijos. Iš kur visa tai?
Mano muzika — tai aš, o aš esu melancholikė maišyta su cholerike. Esu pamišusi dėl visokių apmąstymų, panirimo į save, visokių beprotybių, visų šių reikalų. Taip, manau, ir atsiranda kažkokia melancholija. Tačiau esu ir užkietėjusi optimistė, todėl mano melancholija skamba ne liūdnai ir nestumia link suicidinių veiksmų.
Tiesa, iš kitos pusės, yra daug savotiško vidinio vaiko optimizmo ir veržimosi pirmyn. Tai truputį disonuoja su tuo, kaip «skamba» kasdienybė Baltarusijoje. Nepalūši?
Labai pasisekė, kad mano smegenų ir dvasios chemija taip susidėliojo, kad esu įsimylėjusi gyvenimą, kartais iš manęs tiesiog liejasi džiaugsmas ir meilė, net drebu nuo susižavėjimo, kuriuos manyje išprovokuoja bet kokios smulkmenos ir įspūdžiai. Labai tikiuosi šio jausmo nepamesti. Baltarusijoje dažnai ne saldu, tačiau ir gero pakanka. Bet aš ir negalvoju valstybės masteliu.
Kodėl visada koncertuoji su juodais akiniais?
Jau rečiau. Priprantu, kad scenoje esu už viską atsakinga pati viena, kad visas publikos dėmesys tenka man. Nors anksčiau galėjau pasislėpti už grupės ir nesiekiau lyderiauti scenoje, greičiau jau muzikoje. O pradžioje buvo jaudulys. Todėl su akiniais man buvo paprasčiau.
Lietuvoje su tokia (nepopuliariu popsu :) muzika išgyventi neįmanoma. Kaip Baltarusijoje?
Panašiai, netgi blogiau, galvoju. Tai visiškai nišinis žanras, dauguma visiškai ne šioje temoje. Bet aš orientuojuosi į pasaulines tendencijas, nesvarbu, kad tai gali būti neaktualu mano šalyje. Man svarbu, kad tai – aktualu asmeniškai man ir tai nedidelei auditorijos daliai, kurios skonis man artimas.
Ne taip seniai grojai Rusijoje ir Suomijoje. Kaip priėmė Piteryje ir kaip Tamperėje?
Buvo šiek tiek šokiruota tokio šilto priėmimo abiejuose miestuose. Piteryje manęs dar prieš pusmetį niekas nežinojo. Bet šis miestas tiesiog alsuoja dvasingumu ir nuoširdumu, būtent todėl, galvoju, mano muzika ten greitai atrado savo klausytoją. Piteryje daugiau individualumo nei toje pačioje Maskvoje, čia labiau vertinami nemasiniai dalykai, nuoširdūs ir unikalūs.
O priėmimas Tamperėje nustebino dar labiau, nes maniau, kad vien dėl rusų kalbos, kuria dainuoju, bus didelė atskirtis. Tačiau tai visiškai nesutrukdė, jaučiau teisingas bangas iš žmonių, visiems patiko, buvo puiku. Daug gerų atsiliepimų buvo. Ir tuomet pasitvirtino sena teorija, kad kalba neturi reikšmės, jei yra teisingas, maksimaliai nuoširdus ir jausmingas užtaisas, jei kaifuoji nuo to, ką darai. Šis įsijautimas akimirksniu, kaip virusas, patenka į visus aplinkinius.
Po to, kai tave karūnavo elektroninės muzikos princese, greičiausiai, atsiras daug prodiuserių, siūlančių tau savo paslaugas. Ar liksi miegamojo projektu?
Tai toks sudėtingas ir aktualus momentas. Laisvė man labai vertinga. Be to, visame kame. Todėl indie formatas man artimiausias. Tačiau susiduriu su tuo, kad atsiranda vis daugiau klausytojų, žmonės užsikrečia ir atsiranda daugybė reikalų be koncertų ir įrašų netgi pasyvioje būsenoje. Tie visi vadybiniai rūpesčiai, paskutiniu metu jie pradėjo mane stipriai engti. Taip jau atsitiko, kad sulaukiau keleto labai rimtų pasiūlymų. Vienas kiečiausių Rusijos prodiuserių (tiesa, nenoriu minėti jo pavardės) susidomėjo ir turi konkrečių pasiūlymų. Prieš mane stojo pasirinkimas. Buvo kalbama apie visiškai kitą pasaulį ir lygį. Tačiau, gerai pagalvojus, supratau, kad tas pasaulis man tolimas ir jei įsivelsiu į visa tai, gyvensiu nuolatiniame konflikte su savimi. Tačiau vadybos pagalbos būtinybė išliko. Nusprendžiau bendradarbiauti su labai patyrusiais žmonėmis, išmanančiais savo reikalą, mokančiais pardavinėti, tačiau suteikiančiais man visišką kūrybinę laisvę. Pažįstu asmeniškai šiuo vaikinus ir pasitikiu jais. Kai pasirašysiu sutartį, papasakosiu, kas jie.
Kuris tavo kūrinys geriausiai tiktų Vilniui? Kaip įsivaizduoji šį miestą?
Vilnius neįtikėtinai man artimas, dažnai čia lankausi. Jame kaip tik yra tas jaukumas kartu su laisve. Tai tvyro ore. Turiu dainą “Smisl” (rus. “prasmė” – ore past.), apie visokius momentinius įspūdžius ir momentus, kurie priverčia pajusti gyvenimą ir priartėti prie prasmės suvokimo. Manau, Vilniuje kaip tik lengva susidurti su tokiais jausmais ir momentais.
Internete:
Komentarai